Iš balos sausas neišlipsi. Jeigu kasdien, kas savaitę, metus, penkerius, dešimt metų patyrei smurtą, neprognozuojamus emocinius sprogimus, tėvų priklausomybę psichoaktyvioms medžiagoms, nebuvo tokio žodžio kaip liūdesys, turėjai greitai ir efektyviai išmokti, ką ir kaip turi padaryti. Dabar tu turbūt susiduri su:
įtampa kūne, kuri tampa lėtiniu nuovargiu;
užslopintu skausmu, pykčiu, kurie tampa nuolatiniu nerimu;
neišjaustu liūdesiu – patiri motyvacijos stoką ir vidinę tuštumą;
pasąmoningai renkiesi ne tai, kas tave augina, o tai, kas pažįstama, nors ir skaudu;
atidėlioji sprendimus, nes bijai suklysti – tave kažkas įtikino, kad tavo balsas nėra svarbus;
jauti, kad esi "per daug" arba "nepakankamai";
pusiau ar pilnai autoimuniniais susirgimais;
perfekcionizmu, savęs menkinimu ir dar daug daugiau.
Tavo praeitis – tai tik viena tavo istorijos dalis. Ji neturi diktuoti viso siužeto.
Kompleksinių traumų terapija
Kompleksinės traumos dažniausiai įvyksta vaikystėje. Tai yra tuomet, kai esu daugiau mažiau bejėgis, ir net neturiu susiformavusių smegenų, nekalbant apie kitus svarbius išgyvenimo įgūdžius. Negaliu tiesiog imti ir pasitraukti iš smurtinės situacijos. Šiuolaikinė psichologija labai aiškiai rodo, kad visa nervų sistema ir smegenų veikla yra paveikta to, ką patyriau, kai buvau vaikas - turėjau ne augti ir gyventi, o išgyventi.
Tai yra kompleksinė trauma (daugiau apie traumas žemiau).
Kompleksinių traumų terapija apima įsitikinimus, elgesį, kūno reakcijas, nervų sistemos paternus ir biologiją, apjungdama somatinius (kūno pojūčių) pratimus, vaizduotės darbą, emocijų išveikimo būdus, nes reikia šveikti; ne tik suprasti, bet ir pajausti, įgyvendinti konkretų elgesio pokytį.
Tu gali rinktis ne kovoti su savimi, o susitikti savo pusėje.
Kompleksinės traumos
Kaip atrodo kompleksinės traumos akivaizdu pažvelgus iš vaiko perspektyvos.
Kompleksinė trauma nėra vienas įvykis.
Tai yra patyrimai, kuriuos tenka išgyventi be jokios galimybės išvengti ar atsitraukti (todėl dažniausiai vaikystėje), kurie palaužia savivertę, neleidžia gyventi savo gyvenimo, rūpintis savimi, žinoti, kas esu aš ir kaip aš noriu gyventi ir t.t.
Kaip jaučiasi vaikas, kai jos tėvas rėkia ant jo, kad jis neverktų.
Kaip jaučiasi vaikas, ant kurio naktį rėkia, kad jis nustotų kosėti, kai serga.
Kaip jaučiasi vaikas, kuriam dažnai sako, kad ant jo ne pyksta, o nusivylė.
Kaip jaučiasi vaikas, kurį tėvai supykę pavadina durniumi, žiurke, višta, debilu, idiotu.
Kaip jaučiasi vaikas, kurio mama nuolat kaltina, kad jis nedėkingas, labai sunkus vaikas, su kuriuo labai sunku.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris bijo, kad mama supyks, nes ji gali su juo nekalbėti dienas, savaites, mėnesius.
Kaip jaučiasi vaikas, prieš kurį tėvas nesmurtauja, bet jis girdi, mato, žino, kad fizinį smurtą patiria mama.
Kaip jaučiasi vaikas, kurio mamai 10 metų depresija - ji yra namuose, niekur neišeina, bet jos nėra.
Kaip jaučiasi vaikas, kuriam labai gaila tėčio, labai baisu, kad jis savimi nepasirūpins.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris norėtų, kad tėvai nustotų rėkti vienas ant kito, išsiskirtų, bet mama nedirba. Ar ji išgyvens.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris iš žingsnių laiptinėje žino, su kokia nuotaika grįžta tėvas.
Kaip jaučiasi vaikas, kurio mama kritikavo kiekvieną žingsnį, menkino kiekvieną pasiekimą.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris nežino, ar grįžus iš mokyklos ras mamą piktą, ar ji rėks, ar kaltins.
Kaip jaučiasi vaikas, kuriam negalima suklysti - 8 yra labai blogas pažymys.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris turi neužimti vietos, neturėti norų, nes tėvams tai sukels papildomų rūpesčių.
Kaip jaučiasi vaikas, kuriam reikėjo spėlioti, kada grįš tėvas ir kokios būsenos. Ar jis išdauš langą vėl?
Kaip jaučiasi vaikas, kuriam niekada neleidžiama uždaryti savo kambario durų, nes negalima nieko slėpti nuo tėvų.
Kaip jaučiasi vaikas, kurį tėvas mušė diržu, liepęs nusimauti kelnes ir atsiklaupti ant kelių. Paskui diržu "tik grasino".
Kaip jaučiasi vaikas, kuris turi būti kambaryje, kol jo mama turi lytinius santykius su savo vaikinu.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris turi meluoti visiems, kad jo tėvai sutaria ir namuose nebūna riksmų vakarais.
Kaip jaučiasi vaikas, iš kurio, vos tik jam nepavykus - pirmą kartą pabandžius - mama iškart atima ir padaro už jį.
Kaip jaučiasi vaikas, kurio mama labai supykusi visiškai perkreiptu veidu trenkia jam.
Kaip jaučiasi vaikas, kurį baudžia už pamelavimą, bet tėvai meluoja visiems ir apie viską ir liepia meluoti apie juos.
Kaip jaučiasi vaikas, kurio aprangą komentuoja mama ir sako, kad tėvas žiūri į tą dukterį ne kaip tėvas, o kaip vyras.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris bijo, kad jei neatsilieps telefonu tada, kai jam skambina tėvai, jie aprėks, kad jis neatsakingas, nesugeba atsiliepti, o jei jiems kažkas atsitiko.
Kaip jaučiasi vaikas, kuriam nuolatos kartoja, koks jis nesavarankiškas, kiti vaikai jau uždirba pinigus ir padeda tėvams.
Kaip jaučiasi vaikas, kurį giria už tai, kad jis tyliai sėdi.
Toks vaikas yra vienas. Visada vienišas. Užauga su jausmu, kad yra nepakankamas, turi slėptis, nes juo būti yra gėda. Vaikas, kuris netiki, kad kažkas jį gali mylėti tokį, koks jis yra. Vaikas, kuris nuolat turi vytis kitus ir įrodyti, kad kažką sugeba.
Būk tas, kuris savo vaiko savo viduje nebepalieka.