Traumų psichologija: disreguliacijos būsena

Kaip atrodo disreguliacijos būsena?

Kartais užtenka vienos žinutės, balso tono ar neaiškios kito žmogaus reakcijos. Dar prieš spėjant suprasti, kas nutiko, kūnas įsitempia, mintys pradeda lėkti, o situacija atrodo skubi ir grėsminga.

Gali būti sunku dirbti, prisiminti paprastus dalykus ar aiškiai kalbėti. Norisi nedelsiant aiškintis, gintis, pasitraukti arba padaryti viską, kad kitas žmogus nepyktų. Kartais – priešingai – viduje pasidaro tuščia, apima migla ir nebesinori nieko.

Taip gali atrodyti disreguliacijos būsena.

Kas yra disreguliacija?

Reguliacija nereiškia, kad žmogus visada ramus. Tai gebėjimas patirti emocijas, išlaikyti ryšį su dabartimi ir palaipsniui sugrįžti į pusiausvyrą.

Disreguliacijos metu emocinė ir fiziologinė reakcija tampa tokia intensyvi arba tokia slopinanti, kad laikinai sumažėja gebėjimas lanksčiai mąstyti, vertinti situaciją ir rinktis, kaip elgtis. Emocijas reguliuoti tampa sunkiau, jos gali trukti ilgiau, o įprastos nusiraminimo priemonės – neveikti. Disreguliacija nėra atskira diagnozė ir gali būti susijusi ne tik su traumine patirtimi, bet ir su ilgalaikiu stresu, neuroįvairove, psichikos ar fizinės sveikatos sunkumais.

Traumą patyrusiam žmogui dabartinė situacija kartais sužadina ne tik dabarties jausmus, bet ir anksčiau susiformavusią apsauginę reakciją. Nervų sistema elgiasi taip, tarsi pavojus būtų didesnis, artimesnis ir skubesnis, negu jį šiuo metu gali įvertinti protas.

Tai nereiškia, kad žmogus išsigalvoja grėsmę. Jo kūnas ją iš tikrųjų patiria.

Disreguliacija ne visada atrodo kaip panika

Dažnai įsivaizduojame, kad disreguliuotas žmogus verkia, šaukia arba akivaizdžiai nebesusitvarko. Tačiau išoriškai jis gali atrodyti visiškai ramus, toliau dirbti, atsakinėti į laiškus ir rūpintis kitais.

Disreguliacija gali reikštis keliais skirtingais būdais.

Kai sistemoje per daug aktyvacijos

Kūnas pasirengia kovoti arba bėgti. Gali atsirasti:

• stiprus nerimas ar vidinis skubėjimas;

• širdies plakimas, paviršutiniškas kvėpavimas;

• įsitempęs žandikaulis, pečiai ar pilvas;

• drebulys, karščio pojūtis, pykinimas;

• dirglumas, pyktis ar noras gintis;

• poreikis nedelsiant išspręsti konfliktą;

• nesibaigiantis situacijos analizavimas;

• katastrofinės mintys;

• sunkumas užmigti ar ramiai išbūti;

• pojūtis, kad „jeigu nieko nepadarysiu dabar, nutiks kažkas blogo“.

Tą akimirką neatsakyta žinutė gali reikšti „mane paliks“, kritika – „esu visiškai netinkama“, o kito žmogaus riba – „esu atstumta“.

Kai aktyvacijos per mažai

Disreguliacija gali atrodyti ir kaip sustingimas, sulėtėjimas ar atsijungimas:

• migla galvoje;

• sunkumas kalbėti ir priimti sprendimus;

• nejautra arba tuštuma;

• didelis nuovargis;

• noras atsigulti, pasislėpti ar užmigti;

• sulėtėję judesiai;

• sunkumas pajusti alkį, troškulį ar kitus kūno poreikius;

• pojūtis, kad aplinka nereali arba stebi save iš šalies;

• negebėjimas pradėti net paprastos užduoties;

• dingęs ryšys su tuo, ko nori ar ką jauti.

Iš šalies tai kartais palaikoma abejingumu, tingėjimu ar nenoru bendradarbiauti. Viduje žmogus gali būti ne ramus, o taip stipriai perkrautas, kad sistema pereina į energijos taupymo ir atsijungimo būseną.

Kai įsijungia prisitaikymas

Dar viena galima apsauginė reakcija – skubiai atkurti saugumą per kitą žmogų:

• atsiprašyti, nors dar neaišku, ar padarei ką nors blogo;

• sutikti su tuo, ko nenori;

• bandyti nuspėti ir patenkinti visus kito poreikius;

• atsisakyti savo ribų;

• nuolat tikrinti, ar kitas žmogus nepyksta;

• prisiimti atsakomybę už jo savijautą;

• sakyti „viskas gerai“, kai iš tikrųjų nėra gerai.

Išoriškai žmogus gali atrodyti paslaugus ir itin supratingas. Tačiau tai nebūtinai laisvas geranoriškumas. Kartais tai automatinis bandymas išvengti konflikto, atstūmimo ar palikimo.

Kas tuo metu vyksta mintyse?

Disreguliacijos būsenoje mąstymas dažnai susiaurėja. Sunkiau vienu metu matyti kelias situacijos versijas, prisiminti ankstesnę gerą patirtį ar patikėti, kad dabartinis jausmas praeis.

Mintys tampa absoliučios:

• „Visada taip būna.“

• „Niekas nepasikeis.“

• „Aš viską sugadinau.“

• „Jam visiškai nerūpiu.“

• „Negaliu to ištverti.“

• „Privalau tuoj pat kažką padaryti.“

• „Su manimi kažkas negerai.“

Pete’as Walkeris tokias būsenas kompleksinės traumos kontekste aprašo kaip emocinius blyksnius. Jų metu žmogus nebūtinai mato aiškius praeities vaizdus. Į dabartį gali sugrįžti ankstesnei patirčiai būdinga baimė, gėda, bejėgiškumas, vienišumas ar įsitikinimas, kad pavojus niekada nesibaigs. Tai naudinga terapinė samprata, nors emocinis blyksnis nėra atskira oficiali diagnozė.

Kaip tai atrodo santykiuose?

Disreguliacija ypač lengvai suaktyvėja artimuose santykiuose, kuriuose mums svarbus ryšys, priėmimas ir saugumas.

Žmogus gali:

• siųsti daug žinučių, reikalaudamas atsakymo;

• vis iš naujo aiškintis tą patį pokalbį;

• girdėti atstūmimą ten, kur kitas prašo erdvės;

• staiga užsisklęsti ir nebeatsakyti;

• grasinti nutraukti santykius, kad nereikėtų laukti, kol juos nutrauks kitas;

• pulti, kaltinti ar menkinti;

• skubiai atsiprašinėti ir prisiimti visą kaltę;

• nebežinoti, ko iš tikrųjų nori;

• nusiraminus gėdytis savo reakcijos.

Tai nepanaikina atsakomybės už elgesį. Tačiau atsakomybė nėra tas pats, kas savęs pasmerkimas. Supratimas, kad reakcija kilo disreguliacijos būsenoje, leidžia mokytis ją sustabdyti anksčiau ir rinktis mažiau žalojantį veiksmą.

O jeigu žmogus vis tiek puikiai funkcionuoja?

Aukštas funkcionavimas neapsaugo nuo disreguliacijos. Kartais būtent darbas, planavimas, kontrolė ir rūpinimasis kitais tampa pagrindiniais reguliacijos būdais.

Žmogus gali pravesti susitikimą, parengti ataskaitą ir pasirūpinti šeima, tačiau tuo pat metu:

• kelias valandas galvoje kartoti vieną pokalbį;

• negalėti valgyti arba jausti skonio;

• nebeprisiminti, ką ką tik perskaitė;

• tikrinti telefoną kas kelias minutes;

• dirbti dar daugiau, kad nereikėtų jausti;

• vakare visiškai išsekti;

• atsipalaiduoti tik valgydamas, vartodamas alkoholį ar be sustojimo žiūrėdamas ekraną.

Tai, kad žmogus geba atlikti pareigas, dar nereiškia, kad jo vidinė būsena yra reguliuota.

Kodėl nepadeda patarimas „tiesiog nusiramink“?

Disreguliacija nėra vien klaidinga mintis, kurią galima greitai pakeisti logiškesne. Kai kūnas jau mobilizuotas kovai, bėgimui ar sustingimui, prieiga prie ramaus, lankstaus mąstymo gali būti ribota.

Todėl pirmasis žingsnis dažnai nėra išsiaiškinti, kas teisus, priimti didelį sprendimą ar išspręsti visus santykių klausimus. Pirmiausia reikia pastebėti pačią būseną:

„Šiuo metu mano reakcija labai stipri. Galbūt esu disreguliuota.“

Vien toks įvardijimas gali padėti atskirti tris skirtingus dalykus:

• kas realiai vyksta dabar;

• ką dėl to jaučiu;

• kokį ankstesnį pavojų ši situacija man primena.

Kas padeda grįžti į reguliaciją?

Nėra vieno pratimo, vienodai tinkančio visiems. Aktyvacijos pertekliui ir sustingimui gali reikėti skirtingų priemonių. Tačiau dažniausiai padeda:

• atidėti svarbų pokalbį ar sprendimą, jeigu tai saugu;

• sumažinti garsų, žmonių, ekranų ir kitų dirgiklių kiekį;

• lėtinti judesius ir pajusti atramą po kojomis;

• apsidairyti ir sąmoningai pastebėti dabartinę aplinką;

• pasirūpinti vandeniu, maistu, šiluma ir poilsiu;

• iškvėpti kiek ilgiau, negu įkvepiama, jei kvėpavimo stebėjimas nekelia dar daugiau įtampos;

• kreiptis į žmogų, šalia kurio nereikia teisintis ar skubiai taisyti situacijos;

• priminti sau, kad jausmas yra stiprus, bet jis nėra visas dabarties vaizdas;

• grįžti prie situacijos tik sumažėjus aktyvacijai.

Walkerio siūlomi emocinių blyksnių valdymo principai taip pat prasideda nuo būsenos atpažinimo, priminimo sau apie dabarties saugumą, tempo lėtinimo ir grįžimo į kūną – o ne nuo bandymo tuoj pat išspręsti visą problemą.

Reguliacija nėra gebėjimas nieko nejausti

Darbo su trauma tikslas nėra tapti nuolat ramiai, nebereaguoti į neteisybę ar išmokti pakęsti tai, kas žeidžia.

Tikslas – turėti daugiau erdvės tarp jausmo ir veiksmo. Atpažinti, kada dabartyje iš tiesų pažeidžiamos tavo ribos, o kada dabartinė situacija kartu sužadina seną pavojų. Galėti patirti pyktį nepaverčiant jo puolimu, baimę – skubiu santykio gelbėjimu, o atsitraukimą – visišku dingimu iš ryšio.

Jeigu dažnai pereini iš didelės įtampos į išsekimą, negali nusiraminti net pasibaigus situacijai arba stiprios reakcijos pradeda riboti darbą, santykius ir kasdienybę, tai nėra įrodymas, kad esi „per jautri“ ar nemoki susitvarkyti.

Tai gali būti ženklas, kad tavo sistema ilgą laiką mokėsi išgyventi – ir dabar jai reikia mokytis ne tik apsisaugoti, bet ir sugrįžti į saugumą.