Karo baimė ir hiperbudrumas

Pastaraisiais metais karo tema tapo mūsų kasdienybės dalimi. Perspėjimai telefonuose, naujienų antraštės, diskusijos socialiniuose tinkluose, geopolitinė įtampa. Nenuostabu, kad daug žmonių bent kartą yra pagalvoję: „O jeigu?..“

Karo baimė yra natūrali žmogaus reakcija į galimą grėsmę.

Žmogaus smegenys evoliuciškai nėra sukurtos nuolat gauti informaciją apie grėsmes iš viso pasaulio. Didžiąją žmonijos istorijos dalį pavojai buvo lokalūs ir tiesioginiai – tai, kas vyksta čia ir dabar. Šiandien per kelias minutes sužinai apie karus, teroro išpuolius ar stichines nelaimes, vykstančias už tūkstančių kilometrų. Tavo nervų sistema į tokią informaciją dažnai reaguoja taip, tarsi grėsmė būtų visai šalia.

Todėl nerimas, išgirdus perspėjimo signalą ar perskaičius naujieną apie karo veiksmus, yra suprantama reakcija.

Tačiau žmonės į neapibrėžtumą reaguoja nevienodai.

Kas yra hiperbudrumas?

Psichologijoje viena iš sąvokų, padedančių tai paaiškinti, yra hiperbudrumas (hypervigilance).

Hiperbudrumas – tai padidėjęs nervų sistemos pasirengimas aptikti galimą pavojų. Tai nėra charakterio savybė, pesimizmas ar sąmoningas pasirinkimas. Tai automatinis organizmo veikimo būdas, kuris dažnai susiformuoja tada, kai ilgą laiką tenka gyventi nesaugioje, nenuspėjamoje ar grėsmingoje aplinkoje.

Tokia nervų sistema ne tik greičiau pastebi galimus pavojus. Ji greičiau juos ir numato.

Todėl neapibrėžtose situacijose smegenys dažnai užpildo trūkstamą informaciją blogiausiu įmanomu scenarijumi dar neturėdamos pakankamai faktų.

Tai gali atrodyti taip:

• suskamba perspėjimas telefone – „Tik ne karas.“

• ateina žinutė: „Reikia pasikalbėti.“ – „Tikriausiai padariau kažką ne taip.“

• vidury darbo dienos skambina vaiko klasės mokytoja – „Kažkas atsitiko.“

• vadovas pakviečia į kabinetą – „Mane atleis.“

Skiriasi situacijos.

Mechanizmas dažnai būna tas pats.

Kodėl tai dažnai siejama su kompleksine trauma?

Hiperbudrumas yra vienas dažniausių kompleksinio potrauminio streso sutrikimo (CPTSD) požymių.

Jei vaikystėje ar vėliau gyvenime ilgą laiką teko prisitaikyti prie nenuspėjamų emocinių reakcijų, smurto, nuolatinės kritikos, priklausomybių, emocinio neprieinamumo ar kitų ilgalaikio nesaugumo formų, toks budrumas turėjo labai aiškią paskirtį – padėti išgyventi.

Gebėjimas greitai pastebėti menkiausius aplinkos pokyčius galėjo padėti nuspėti kito žmogaus nuotaiką, pasiruošti konfliktui ar išvengti pavojaus.

Problema atsiranda tada, kai ši sistema išlieka aktyvi net ir tada, kai aplinka tampa saugesnė.

Tuomet gyveni ne tiek reaguodamas į realų pavojų, kiek į galimą pavojų.

Ar tai reiškia, kad grėsmės nėra?

Ne.

Karai vyksta. Žmonės serga. Darbe pasitaiko sudėtingų pokalbių. Vaikai kartais susižeidžia mokykloje.

Hiperbudrumas nereiškia, kad pavojų nėra.

Jis reiškia, kad neapibrėžtumas labai greitai interpretuojamas kaip grėsmė, net tada, kai faktų tam dar nepakanka.

Tai svarbus skirtumas.

Ką gali padaryti?

1. Nebandyk nustoti bijoti.

Baimė nėra klaida.

Ji rodo, kad tavo nervų sistema aptiko galimą grėsmę. Problema atsiranda tada, kai ji nebesugeba pakankamai tiksliai įvertinti, kokia grėsmė yra reali dabar, o kokią ji tik prognozuoja.

Tikslas nėra nebijoti. Tikslas – bijoti tiek, kiek reikalauja situacija.

2. Atskirk pasiruošimą nuo nuolatinio budėjimo.

Paklausk savęs:

• Ar šiuo metu darau kažką, kas didina mano pasirengimą?

• Ar tiesiog vėl ir vėl maitinu savo nerimą?

Pavyzdžiui, perskaityti oficialias rekomendacijas, žinoti, kur yra artimiausia priedanga ar turėti susidėtą būtiniausių daiktų krepšį – tai pasiruošimas.

Kas penkias minutes tikrinti naujienų portalus, skaityti komentarus ar ieškoti naujų gandų dažniausiai jau palaiko hiperbudrumą.

Šie du dalykai nėra tas pats.

3. Nepainiok informuotumo su kontrole.

Kai neramu, natūraliai norisi surinkti kuo daugiau informacijos.

Tačiau tyrimai rodo, kad nuolatinis grėsmės stebėjimas retai suteikia daugiau kontrolės. Dažniau jis palaiko aktyvią pavojaus sistemą.

Jei jauti, kad naujienos pradeda valdyti tavo dieną, susitark su savimi, kada ir iš kokių šaltinių jas tikrinsi.

Pavyzdžiui, vieną ar du kartus per dieną, remdamasis oficialiais šaltiniais.

4. Sugrįžk į dabartį.

Hiperbudrumas beveik visada gyvena ateityje.

"Kas bus, jeigu..."

Padėk abi pėdas ant grindų.

Apsižvalgyk.

Pastebėk penkis daiktus, kuriuos matai.

Atkreipk dėmesį į kvėpavimą.

Ir paklausk savęs:

Kas šiuo metu vyksta aplink mane, o kas vyksta tik mano prognozėse?

Tai nėra bandymas ignoruoti realybę. Tai būdas padėti nervų sistemai atskirti dabartį nuo ateities scenarijų.

5. Atpažink platesnį modelį.

Jei pastebi, kad panašiai reaguoji ne tik į karo temą, bet ir laukdamas tyrimų atsakymų, svarbaus el. laiško, vadovo skambučio ar pamatęs vaiko klasės mokytojos numerį, tikėtina, kad problema nėra vien karo baimė.

Karo tema tiesiog tampa dar viena situacija, kurioje pasireiškia hiperbudrumas.

Tokiu atveju didžiausią pokytį dažniausiai atneša ne dar vienas straipsnis apie geopolitiką ar bandymas „mąstyti pozityviau“. Pokytis prasideda tada, kai nervų sistema pamažu išmoksta iš naujo atskirti realų pavojų nuo numanomo pavojaus.

Tuomet keičiasi ne tik reakcija į karo naujienas. Dažniausiai keičiasi ir santykis su daugeliu kitų kasdienių neapibrėžtų situacijų – nuo svarbaus skambučio iki laukiamo atsakymo el. paštu.

Tai ir yra viena svarbiausių trauma-informed terapijos krypčių – ne panaikinti baimę, o padėti nervų sistemai nebegyventi nuolatiniame budėjimo režime.

© 2026. All rights reserved.