Kai praeitis vis dar veikia dabartį: kompleksinės traumos požymiai

Kompleksinės traumos pasekmės gali slėptis po aukštu funkcionavimu, perfekcionizmu ir santykių sunkumais. Sužinokite, kaip jas atpažinti.

dr. Dovilė Barysė

7/23/20263 min read

Kai praeitis vis dar veikia dabartį: kompleksinės traumos požymiai

Galbūt iš šalies tavo gyvenimas atrodo tvarkingas. Dirbi, rūpiniesi kitais, sprendi problemas, pasieki rezultatų. Tačiau viduje nuolat stebi aplinką: ar nieko nenuvylei, ar kas nors nepyksta, ar nepasakei per daug. Sunku atsipalaiduoti, priimti pagalbą, pasitikėti savo sprendimais. Nedidelis konfliktas gali sukelti neproporcingai stiprų pyktį, baimę arba norą iškart pasitraukti.

Tai gali būti ne tavo „perdėtas jautrumas“ ar charakterio trūkumas. Kartais taip dabartyje veikia kompleksinių trauminių patirčių metu išmokti išgyvenimo būdai.

Kas yra kompleksinė trauma?

Kompleksinė trauma siejama ne tik su vienu sukrečiančiu įvykiu. Dažniau tai ilgalaikės ar pasikartojančios patirtys, kurių metu žmogus neturėjo realios galimybės pasitraukti, apsiginti ar sulaukti reikalingos pagalbos.

Tai gali būti:

  • fizinis, seksualinis ar emocinis smurtas;

  • gyvenimas šalia priklausomybės, neprognozuojamų pykčio protrūkių ar nuolatinių konfliktų;

  • emocinis apleistumas ir vaiko poreikių nepaisymas;

  • nuolatinis žeminimas, gėdinimas ar bauginimas;

  • itin kontroliuojanti aplinka, kurioje svarbiausia buvo paklusti;

  • pasikartojantis fizinių ir emocinių ribų pažeidimas;

  • anksti prisiimta atsakomybė už tėvų savijautą ar šeimos ramybę.

Augdamas tokioje aplinkoje vaikas negali tiesiog išeiti. Jis priklauso nuo žmonių, kurie kartu gali būti ir artumo, ir pavojaus šaltinis. Todėl išmoksta stebėti kitų nuotaikas, slopinti savo poreikius, nepykti, netrukdyti arba būti nepriekaištingas.

Tuo metu tai padeda išlaikyti ryšį ir kiek įmanoma daugiau saugumo. Tačiau vėliau tie patys prisitaikymo būdai gali pradėti riboti gyvenimą.

„Bet mano vaikystė nebuvo tokia bloga“

Kompleksines traumas patyrę žmonės dažnai nelaiko savo patirčių traumomis. Jie prisimena, kad buvo pavalgę, aprengti, mokėsi geroje mokykloje. Galvoja, kad kiti išgyveno daug sunkesnius dalykus.

Tačiau svarbus ne tik išorinis įvykių aprašymas. Svarbu ir tai, kaip teko juose gyventi:

  • Ar namuose jauteisi saugus?

  • Ar galėjai rodyti pyktį, liūdesį ir baimę?

  • Ar tavo ribos buvo gerbiamos?

  • Ar galėjai prašyti pagalbos?

  • Ar nereikėjo nuolat numatyti suaugusiųjų reakcijų?

  • Ar galėjai būti vaikas, o ne kitų žmonių emocinės būklės prižiūrėtojas?

Ne kiekviena sunki vaikystės patirtis sukelia kompleksinį potrauminio streso sutrikimą. Diagnozę nustato kvalifikuotas specialistas, vertindamas ne vien įvykius, bet ir jų pasekmes žmogaus savijautai bei gyvenimui.

Kaip kompleksinės traumos pasekmės gali atrodyti suaugus?

Pasaulio sveikatos organizacijos ICD-11 klasifikacijoje kompleksinis potrauminio streso sutrikimas apima potrauminio streso simptomus ir papildomus emocijų reguliavimo, savęs vertinimo bei santykių sunkumus. Potrauminio streso simptomams būdingas pakartotinis traumos išgyvenimas, priminimų vengimas ir nuolatinis grėsmės pojūtis. Pasaulio sveikatos organizacija

Stiprios reakcijos į nedidelius įvykius

Partnerio balso tonas, kritinė pastaba, neatsakyta žinutė ar kito žmogaus nusivylimas gali sukelti staigų pyktį, baimę, bejėgiškumą arba gėdą.

Kartais tai yra emocinis blyksnis: dabartinė situacija paliečia ankstesnę patirtį, o kūnas sureaguoja taip, tarsi senasis pavojus vyktų dabar. Tą akimirką sunku matyti platesnį situacijos vaizdą. Praėjus reakcijai gali būti gėda, kaltė ir visiškas išsekimas.

Nuolatinis pasirengimas grėsmei

Net kai objektyviai viskas gerai, kūnas gali likti pasirengęs kovoti, bėgti, sustingti arba prisitaikyti.

Tai gali būti patiriama kaip:

  • nerimas be aiškios priežasties;

  • sunkumas ilsėtis ir nieko neveikti;

  • nuolatinė kūno įtampa;

  • stiprus poreikis kontroliuoti situaciją;

  • jautrumas garsams, balso tonui ar kitų nuotaikoms;

  • laukimas, kad kažkas netrukus nutiks.

Atsijungimas nuo savęs

Kai kovoti ar pasitraukti nebuvo galima, atsijungimas galėjo tapti būdu išbūti sunkioje situacijoje. Suaugus tai gali pasireikšti migla galvoje, laiko pojūčio praradimu, sunkumu suprasti savo jausmus ar pojūčiu, kad stebi save iš šalies.

Žmogus gali puikiai atlikti pareigas, bet sunkiai atsakyti į paprastą klausimą: „Ko aš dabar noriu?“

Savivertė, priklausanti nuo pasiekimų

Kompleksinę traumą nebūtinai išduoda chaotiškas gyvenimas. Kartais ji slepiasi po itin geru funkcionavimu.

Žmogus daug pasiekia, yra atsakingas ir patikimas, tačiau:

  • klaidas patiria kaip savo nepakankamumo įrodymą;

  • vertę jaučia tik būdamas naudingas;

  • sunkiai priima kritiką ar nesėkmę;

  • nuolat lyginasi su daugiau pasiekusiais;

  • ilsėdamasis jaučia kaltę;

  • bijo, kad kiti galiausiai pamatys, jog jis nėra pakankamai geras.

Tada aukštas funkcionavimas tampa ne vien gebėjimu, bet ir būdu apsisaugoti nuo gėdos, atstūmimo ar bejėgiškumo.

Sunkumas būti santykyje

Jeigu artimiausi žmonės anksčiau buvo ir saugumo, ir skausmo šaltinis, artumas gali kelti prieštaringus jausmus. Jo labai norisi, tačiau kartu jis gali atrodyti pavojingas.

Todėl žmogus gali:

  • stipriai bijoti atstūmimo ar palikimo;

  • pernelyg prisitaikyti prie partnerio;

  • vengti konfliktų arba į juos reaguoti labai intensyviai;

  • sunkiai nustatyti ribas;

  • ilgai pasilikti nesaugiuose santykiuose;

  • skubėti nutraukti ryšį vos pajutęs grėsmę;

  • nepasitikėti rūpesčiu, net kai jis nuoširdus.

Tai nėra sąmoningas pasirinkimas „kurti dramą“. Dažnai tai bandymas apsisaugoti taip, kaip žmogus kadaise išmoko.

Kas vyksta psichologinėse konsultacijose?

Darbas su kompleksinės traumos pasekmėmis nėra vien praeities įvykių pasakojimas. Nereikia iškart prisiminti visko ar dar kartą išgyventi to, kam šiuo metu nesi pasiruošęs.

Konsultacijose mokomės:

  • atpažinti, kada į dabartį įsiveržia ankstesnė patirtis;

  • suprasti emocines ir kūno reakcijas;

  • grįžti iš išgyvenimo režimo į didesnį saugumą;

  • atskirti realų pavojų nuo senojo pavojaus signalo;

  • pastebėti savo poreikius ir ribas;

  • kurti santykius, kuriuose nereikia nuolat savęs atsisakyti;

  • mažinti gėdą ir keisti įsitikinimą, kad su tavimi kažkas negerai.

Tikslas nėra ištrinti praeitį. Tikslas – kad ji nebepriimtų sprendimų už tave.

Jeigu atpažįsti save šiame tekste, tai dar nėra diagnozė. Tačiau tai gali būti pakankama priežastis rimčiau pažvelgti į savo patirtį ir pasikalbėti apie tai, kas šiandien riboja tavo gyvenimą.

© 2026. All rights reserved.